Nedidukas, viena akele aklas, riebuoliukas ir visur visada einantis iš paskos. Tai toks mūsų mažasis Šešėlis. Šunelis nelabai senai pas mus atvyko iš ,,Nuaro ” prieglaudos. Šis jau garbaus amžiaus senjoras dėl nežinomų priežasčių klaidžiojo miesto gatvėmis, nesuprasdamas nei kodėl nei už ką staiga jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Mūsų (savanorių) šešėliu jis tapo ne iš karto. Iš pradžių jo nepatiklus žvilgsnis perverdavo kiekvieną, kuris jį kalbino, kuris norėdavo paglostyti ar pavaišinti šunelį gardesniu kąsneliu. Tarytum kiekvieną kartą paklausdavo – ,,neskriausite, nieko blogo man nedarysite?” ir tik įsitikinęs, kad yra saugus ir mylimas paimdavo gardėsį iš rankų.

Praėjus savaitei kitai savo gerumu ir ramumu taip pavergė visų savanorių širdis, kad niekas nepraeidavo jo nepaglosčius, nepamylavus ir nepalepinus. Už meilę senjoras atsilygino tuo pačiu. Jis tapo mūsų visų šešėliu – kur beeitum , ką bedarytum visur visur iš paskos tarytum tylus, bet niekur neatsiliekantis slinko ŠEŠĖLIS.

Jis puikiai sutaria su visais prieglaudos gyventojais, niekada nesivelia į jokius konfliktus ir pavargęs nuo ,,šešėlio’ pareigų ramiai prigula ant savo lovytės nusnūsti pusvalandukui kitam….