Mažylis Vilius atkeliavo pas mus į senjorų prieglaudėlę iš “Nuaro”. Mažas , senas, aklas, niekieno neieškomas ir kad ir kaip bebūtų gaila niekam nebereikalingas. Bet čia jis mylimas, apsuptas dėmesio ir meilės. Ramus , tik retkarčiais paburbantis, na kaip priklauso tikram senjorui, šuneliukas. Visada stačios ausytės tarsi mini lokatoriai “gaudo” kiekvieną garsą ir tai jam labai gerai sekasi. Jis žino kada prie jo artėja žmogus, o kada tik likimo draugas. Viliukas gan greitai apsiprato su nauja aplinka, labai susidraugavo su savo kambarioku, mūsų senbūviu Šokoladu, kuris dažnai savo bambėjimu, bando paaiškinti kas čia viršesnis ir kurio tvarka bus.
Štai taip ir glaudžiasi likimo draugai vienas prie kito vis laukdami, o gal gal dabar ateina tas vienintelis mano ŽMOGUS, kuriam senatviniai trūkumai – aklumas, kurtumas, apsunkinti judesiai, nebus priežastis išsirinkti sau draugą