Vasarą pastebėjome prie mokyklos gražutę baltą su šviesiai ir tamsiai rudomis dėmelėmis naminę katytę, ryškiai turinčią siamo kraujo, jauną, gal kokių metų laiko ar mažiau. Pamanėme – gal iš namų pabėgo, gal žmonės ieškos ir pasiims. Bet laikas bėgo, katytės niekas neieškojo. Matėsi, kad tai dar vienas liūdno likimo gyvūnėlis, beširdžių žmonių išmestas į gatvę. Vienąkart pamatėme po eilinio vasaros lietaus, šlapiais kailinėliais, liūdną, alkaną, susigūžusią mokyklos kieme. Nutarėme kad ilgiau laukti negalima, reikia veikti. Masalas buvo mažos žuvytės, pagavome greitai, matyt buvo laaaaaabai skanu……
Namie pamaitinome (po ilgalaikio egzistavimo pusbadžiu apetitas buvo uch geeeeeras), išprausėme ir po kelių dienų sterilizavome. Dabar katytė jau drąsi, dūksta, vaikosi teniso kamuoliukus. Kartais priklausomai nuo nuotaikos užeina noras pagauti savo nuosavą uodegą. Tvarkingai atlieka „reikaliukus” į dėžutę. Kačiukė labai gerai atsigavo, pasidarė apvalutė, be galo graži 🙂 Manome, kad jai labiau tiktų ramūs šeimininkai, kurie daugiau laiko praleistų su katele, būtų idealu vyresnio amžiaus žmonės be vaikų:)