Sakoma, kad Dievulis neuždeda mums ant pečių naštos, kurios negalėtume panešti. Kažin, ar taip yra ir su gyvūnais?.. Kai kurių jų gyvenimai atrodo nesibaigiantis kančios ir vienatvės ruožas.

Kai mums buvo papasakota šio keturkojo istorija, griebėmės už galvos, šluostėmės ašaras, o ką… taip būna. Ant jo buvo pjudomi koviniai šunys, taip siekiant išdresuoti juos puolimui. Turbūt, visi nors kartą esame girdėję apie šią „praktiką“, tik kaskart norisi užsidengti ausis ir negalvoti apie tokias baisybes. O štai prieš Jus – gyvas išlikęs viso to dalyvis. Pjudymų metu šuneliui buvo labai stipriai sukandžiotos priekinės kojos, vidinėje pusėje matosi didžiulis randas. Ir nervas nutrauktas, todėl jos išsirietę į išorinę pusę tarsi lankai, dažnai visai sulinksta per vidurį ir nelaiko savo šeimininko svorio. Taksiukas labai sunkiai vaikšto.

Jo likimas pasisuko šiek tiek šviesesne kryptimi, kai šunį, pririštą virve prie tvoros ir paauglių spardomą bei daužomą, pastebėjo pro šoną einanti senutė. Ji paauglius nuvijo, šunį parsivedė namo. Ten jis gyveno pririštas prie nedidelės būdelės metro ilgio grandine tarp krūvų šiukšlių. Deja, neseniai neliko net ir šios užuovėjos – senutė pasimirė. Seno invalido ir niekam nereikalingo šuns likimas rūpėjo tik ją lankiusiai paštininkei. Ši ir kreipėsi į mus.

Šunį pasiėmėme. Pakviestas veterinaras nustatė, kad jo kojelių pagydyti niekaip negalima. Vienintelė išeitis – amputacija, tačiau tam keturkojis per senas. Deja, šunelis tiek daug savo gyvenime iškentėjo, kad ir pakeisti jo požiūrį į žmogų, vargu, ar beįmanoma. Kiekvieną jis pasitinka urzgimu, lojimu, bandė ir kąsti savo keliais belikusiais dantimis. Šiek tiek paglostyti galvą leidžia, ir tai – jau didelis pasiekimas, tačiau daugiau – jokio kontakto. Taigi į lauką nešioti jo kaip Klevuko ir kitų šunų negalėsime, o laiptai prie laukujų durų jam visiškai neįveikiami. Dėl to jį įkurdinome prie geros apšiltintos būdos, kurią iš lauko įkėlėme po stogu – į antrą aukštą. Ten nors ir vis dar nėra šildymo, tačiau sausa, po stogu, šios užuovėjos nepasieks nei sniegas, nei vėjas ar lietus. Be to, atlaisvinome šunį nuo grandinės, sumeistravome erdvų voljerą, kuriame vargšas karaliauja vienas. Tai iš karto panaikino dalį agresijos, suteikė keturkojui pasitikėjimo savimi. Klupinėdamas po savo „polocius“ jis, ko gero, pirmą kartą turi savo ramų, tik jam vienam skirtą saugų ir užtikrintą kampą.

Tai vienas pačių sudėtingiausių mūsų kada matytų atvejų. Nemanau, kad šįkart pavyks padaryti „stebuklą“ ir šunyčio likimą ir savijautą apsukti šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Šįkart žmogaus skriaudos randas per gilus. Guodžiamės vien tuo, kad tikrai pagerinome senuko gyvenimo sąlygas, kasdien jį šeriame skaniomis šiltomis košėmis, kurias jis pasitinka čepsėdamas, ir dovanojome ramybę – jo niekas daugiau nežalos, neišmes, nekankins. O ar pavyks iki jo gyvenimo pabaigos įrodyti, kad žmogus gali būti ir geras bei vertas jo pasitikėjimo, parodys laikas…