Prieš metus ją pasiėmė iš mūsų viena šeima, tada šunytei buvo du mėnesiai. Po metų sulaukėme skambučio – nori sugrąžinti……naujieji kalytės šeimininkai dar priminė, jog sakėme, kad sugrąžinti galima…….Buvome šokiruoti, liūdni, pikti, nusiminę dėl tokio žmogaus elgesio. Taip, visada dovanodami šunelį sakome, kad yra tokia sugrąžinimo sąlyga, jei taip atsitiktų, kad širdis nepriima gyvūno ir žmogus supranta, kad tai ne jo šuo, ne tas, kurį nori auginti, bet kad šiuos žodžius ištartų žmogus po metų, girdime pirmą kartą…..Gaila šunytės, kuri atvežta iš pradžių rodė priešiškumą, paskui gūžėsi prie žemės……ji neturėjo net antkaklio……..ant kaklo virvė, kuri atstojo ir antkaklį, ir pavadį……….XXI amžiuje metus laiko žmogui tarnavęs šuo nusipelno tik virvės ant kaklo…..ir tai dar ne viskas. Kai rišome šunytę prie būdos, pamatėme, jog ji laukiasi, aišku, šeimininkai sakė, jog to nežinojo. Ir tai dar ne viskas…..Jie atvežė besilaukiančią kalytė, kuri po 1 dienos prieglaudėlėje jau atsivedė šunelių…….nesinori tikėti, kad nematė. Liūdnas likimas…..pati buvusi prieglaudinukė, šunytė su vaikučiais vėl tokia tapo….., aišku, dabar, kai vaikučiai paaugs, sterilizuosime kalytę, bet tai turėjo padaryti jos šeimininkai. Liūdna, kad esame vis dar tokie neatsakingi. Gaila kalytės, kuriai baisu nuo lojančių jai svetimų prieglaudėlės šunų aplink…., kad būtų saugiau, patraukėme būdą atokiau nuo visų, šiek tiek aptvėrėme……..kaip nors visi išglobosime naują mūsų šeimynėlę, kitos išeities juk neturime, o žmogus, kuris pasiima auginti gyvūną, ją turi visada – ima ir grąžina……..

Rytą radome dar du gimusius, vienas labai silpnas………veterinaras suleido gliukozės, trynėme šunelį rankomis, kad sušiltų……..ar išgyvens, nežinome

Silpniausias vaikutis neišgyveno, kiti 4 – i sveiki…..jiems kol kas šilta, visi apšiltintoje būdoje, būdą aptvėrėme, kad kalytei būtų saugiau, ir oras dar nešaltas, bet labai reikėtų laikinos globos mūsų šunytei mamai su 4 – iais jos vaikučiais…….

Liko vienas vaikelis – 1.5 mėn maža graži kalytė