Šį mielumo įsikūnijimą švelniai vadinu Meilumėliu. Kaip vardas – kiek neįprastas, tačiau puikiai tinka jam kaip būdvardis. Iš didelio būrio kačiukų mažylis išsiskyrė tuo, kad nuolat ieškojo žmogaus – užlipa ant krepšelio ir jau išsigąsta, prašo, kad kas nuimtų. Pasitaikius progai toli nenulekia į pievą kaip jo broliukai – lipa ant kelių, ir vis miauksi, miauksi. Jis toks mažas žiopliukas, kuriam norisi skirti visą savo dėmesį, ji globoti, saugoti ir myluoti. Su broliais ir sesėmis taip pat sutaria gražiai, glaudžiasi kartu miegoti, švelniai žaidžia su uodegėle. Meilumėlis turi labai gražų baltą su „ryžu“ kailiuką, o akys… Tokio mėlynumo akių dar nesu mačiusi. Žydros, skaidrios kaip dangus ir tokios nekaltos. Dar net ne katiniškos, o stebuklingai vaikiškos. Jis gimęs birželio pabaigoje, augęs su mama, mylėtas ir neišgąsdintas. Jau gavęs vaistų nuo kirminų, naudojasi dėžute, valgo maistą, nes mama jau nebenori maitinti. Meilumėlis savo puikiu mažu charakteriu tikrai vertas šiltų ir saugių namų, kuriuose rūpinimasis juo bus malonumas tiek šeimininkui, tiek pačiam katukui.