Atas prieš kurį laiką neteko savo šeimininko ir taip atsirado pas mus. Nors yra nemažo ūgio ir tvirto sudėjimo, Atukas be proto nori žmogaus dėmesio, šilumos ir ramybės, ko prieglaudoje jam neužtenka. Taip, jis maitinamas, vedžiojamas, jokių būdu neskriaudžiamas ir švelniu žodžiu kalbinamas, bet savas ir vienintelis žmogus jam būtinas kaip oras. Vaikštant lauke, leidžiant laiką kartu, Atas vis atsisukęs tarsi klausia „ar galima eiti?”, „ar nieko blogo nepadariau?” – jis nori būti geras ir teisingas, nori būt mylimas ir saugus, nori turėt savo žmogų. Beliko jam suteikti progą…