Jei vakarais liūdna ir norisi, kad kas tyliai pasėdėtų šalia, jei norisi, kad kas lauktų grįžtant iš darbo, tiesiog išgirdus Tavo žingsnius bėgtų prie durų ir typendamas kojytėmis net virpėtų iš laimės, kad grįžai namo, ir neatitraukdamas žvilgsnio nuo Tavęs sekiotų iš paskos tiesiog žiūrėdamas tiesiai į akis ir laukdamas kada pagaliau jį paglostysi. O gal nori, kad kas užmigtų šalia apkabinės ir murkdamas, o gal nesinori vakarieniauti vienam ir mielai pasidalintum ja, nes jis mielai kiekvieną kąsniuką paims į letenėlę ir tik tuomet įsidės į burną, tuomet Barnis – Tavo katinas. Visą tą laiką stebėdama jį negaliu suprasti, kad toks išskirtinio gėrio, meilumo ir dželmentiškumo katinas, galėjo būti kažkieno paprasčiausiai išduotas ir paliktas žiemą šalti lauke.