Blondinas pas mus atkeliavo iš karantinavimo tarnybos. Buvo taip apleistas, kad per susidariusias sąvėlas nesimatė nei akių, nei odos. O pats šuo antipatiją žmonėms parodė savo baltais dantimis.

Per šį laiką pasikeitė daug kas – Blondinui reguliariai atliekamos grožio procedūros, jis nepuola savanorių, mielai bėga į lauką. Bet yra kitų niuansų… Pabandžius Blondiną paglostyti jis vistiek rodo dantukus. Pavadžio uždėjimas jam kelia didžiulį stresą.

Abejojame ar su tokiu charakteriu Blondinui pavyks rasti namus, juolab, kad šunelis viena akimi yra aklas. Bet maža viltis vis dar rusena mūsų širdyse, kad gal vieną dieną, mūsų prieglaudos slenkstį peržengs žmogus, kuriam užteks noro ir drąsos parodyti Blondinui kitokį pasaulį, nupiešti kitokį žmogaus paveikslą.