Jei Fido galėtų kalbėti, papasakotų Jums, kaip buvo paliktas pririštas vienui vienas. Kaip jautėsi niekam nereikalingas, inkštė pagalbos, bet vis tiek besąlygiškai laukė grįžtančių šeimininkų. Kaip sušalo, kol laukė. Tačiau taip ir nesulaukė. Atsidūrus prieglaudoje, žinoma, baisu – o kas bus dabar? Į šį klausimą, tikimės, atsakysite Jūs. Senųjų šeimininkų mes nelaukiame. Laukiame naujų ir geresnių, kokių Fido tikrai nusipelno. Kai šunelis priprato prie savanorių, parodė, kad jis moka labai smagiai šypsotis, taip pat mėgsta šokinėti kaip zuikis – tikrai labai linksmas šunelis, turbūt viską atiduotų, kad tik su juo pažaistum dar minutę. Dar dvigubai tiek atiduotų, jei tik turėtų savo asmeninį, ištikimą gyvenimo draugą bei žaidimų bičiulį.