Aš auksinis Gintarėlis,
Nebaisus man vandenėlis!…

Graži būtų dainelė, bet, deja, labai toli nuo tiesos…. Bijau aš labai vandenėlio, ir šalčio bijau, o jei viskas kartu ir dar ant vargšės mano galvytės… Oi oi, kaip nemėgstu!

Deja, atsirado tokių, kurie manė, kad užpilti ledinio vandens kibirą ant manęs, esant -28 laipsniams šalčio, yra juokinga… Nepatiko jiems, kad aš, vargšas benamiukas, sildėsi ant mašinos kapoto. Jie juokėsi, kai aš sprukau nuo jų, jausdamas kaip staigiai stingsta mano gražusis kailiukas į ledą… Aš taip išsigandau, kad 3 dienas neprisileidau manęs gailėjusios moteriškės, bijojau, kad mane dar labiau nuskriaus… O ta geroji moteriškė man siūlė visokių skanėstų, nes jai irgi širdelė skaudėjo, matydama mane, sušalusi į ledo gabalą, bet tiek persigandusi, kad jokie skanėstai, jokie pažadai manęs nebeviliojo… Po trijų dienų mane rado visą nusilpusį, vos gyvą. Geroji mano moteriškė, parsinešė mane namo, atšildė mano ledo gabalu virtusį kailiuką, skaniai maitino ir mylavo, bet, kaip ir galima buvo tikėtis, aš peršalau, po savaitės ėmiau čiaudėti, labai negražiai kosėti. Rūpestingos globėjos dėka aš pasveikau.

Šuo metu aš, auksaspalvis Gintarėlis, esu jau pilnai atsigavęs, išgijęs ir išgražėjęs, dairausi namučių. Esu meilus katinas, bet nelabai mėgstu būt niurkomas (tai tikro katino bruozžs), tada galiu ir letenėle sudrausminti! Šiaip esu tikras gražuolis, globėja sako, kad man neįmanoma atsispirti 🙂 Jei ir Jus taip manote, skambinkite mano gerajai globejai Marytei.