GURU. Kai akys nemato, ausys negirdi, bet širdis jaučia.

Atvykau čia dar praėjusiais metais. Ir atvykau silpnas, baisiausiai sukūdęs ir sudaužyta širdimi. Bet mane tarsi vėl iš naujo sulipdė savanoriai. Jie mane maitino, tad greitai atgavau visas formas, jie mane guodė, tad vėl pajutau laimę.

Kodėl mane paliko? Nežinau. Savęs to klausiu kiekvieną dieną. Turbūt kaltas mano amžius, man maždaug 11 metų. Galbūt ir dėl to, kad beveik aklas, kad praktiškai negirdžiu, o gal išgąsdinau kokį žmogų? Bet juk aš geras – niekada niekam neįkandau, nesuurzgiau ir ant nei vieno nepykau.

O koks esu šiandien? Per visus metus, savanoriai įpūtė man dar daugiau vilties. Ir jie niekada manęs nepaliko, net kai regėjimas susilpnėjo taip, kad bijau ir laiptais nulipti. Jie visada skiria man laiko pasimeilinti, pasitrinti kaip katinui. Jie paglosto man galvytę ir galbūt kažką mielo pasako, ko aš negirdžiu.