Tik atkeliavusi pas mus, ji visko bijojo. Tupėjo narvo kamputyje ir su niekuo nenorėjo eiti į lauką. Tačiau su laiku ji įgavo mūsų pasitikėjimą. Rytais, tik išgirdusi savanorių žingsnius, jau pribėga prie narvo durelių ir vizgindama uodegą laukia savo eilės pasivaikščiojimui. Naujų žmonių vis dar prisibijo, tačiau pamačiusi, kad jie jos nenuskriaus, o atvirkščiai, paglostys, pakasys už ausų, kartu vaikšto, savanoriams pritūpus, atbėga. Ji tarsi pamiršta visas baimes ir pradeda džiaugtis gyvenimu.