Kilmingasis senjoras su tokiu skambiu vardu su visa palyda pasirodė iš Ukmergės krašto. Savivaldybės įstaigoje dėl jo amžiaus šunelis būtų greitai sulaukęs adatos su nuodais dūrio, todėl skubėjome kartu su kitais prie jo gerovės prisidėjusiais ištiesti pagalbos leteną ir atverti jam mūsų pensionato duris. Sienos ten, atrodo, turi stebuklingų galių – nors visos vietelės visada yra užimtos (senjorai tikrai retai suranda naujus namus, todėl gyvūnų rotacija itin lėta), bet, iškilus rimtai bėdai, kai akiraty pasirodo varguolis seneliukas, jos mistiškai prasiplečia, sutalpindamos dar vieną žmonių apleistą ir į gyvenimo pabaigą įžengusį keturkojį.

Nors vardas impozantiškas ir „su pretenzija“, Liūtas – be galo draugiškas ir mielas šuo. Jokio pasipūtimo ar išdidumo jame su žiburiu nerasi – puola pasitikti kiekvieną žmogų, stengias apsikabinti, užsikarti kažkokiu būdu ant rankų ir liežuviu pasiekti veidą – „Juk bučiniai – didžiausias draugystės įrodymas!“, pasakytų Jums Liūtas. Agresijos ir kaprizų jo gražiame snukelyje nerasta, o elgesys dažnai primena ne pensininko, o žaisti trokštančio jauno šunelioko. Štai dar vienas senjoras, kuris savo energija ir gyvenimo džiaugsmu papuoštų bet kieno namus. Taip tikimės, kad amžius neišgąsdins, ir Liūtas suras tuos vienintelius, tuos tikruosius, kuriuos mylės ir saugos, atgalios prašydamas tik vieno – niekad nepalikti.