Balionėlio ant keturių letenų figūra, juodai žilų plaukų kuokšteliai ir mėnulio spalvos akys… Ko gero, paskutinis vaizdas, kurį jos regėjo, buvo Jo žmogaus veidas. Pastarajam Meškutis ilgai tarnavo, atsidavęs visa savo šuniška ištikimybe išmirkusia širdele. Sargavo, gynė, laižė rankas ir stebeilydavo akutėmis, bijodamas praleisti tą judesį ar žvilgsnį, kurie išduotų, ko jo šeimininkas gali norėti. Dabar jos jau nebemato nieko, tik už melsvai pilkšvo paviršiaus kaitaliojasi prisiminimų vaizdai.

Ir ne neregės akelės atvedė jį ten, kur buvo rastas „Nuaro“ darbuotojų – susiraitęs į kamuoliuką po krūmu Raudondvario plento rajone. Atvedė, turbūt, tas pats, kurio veidas Meškučiui visą gyvenimą buvo brangiausias. Ir vėl graudžiai pažįstama situacija: 10-15 metų aklas šuo, išmestas po savo galiojimo laiko pabaigos. Džiaugiamės nors tuo, kad bendra sveikatos būklė pas šį mūsų naująjį pensionato gyventoją nebloga. Apžiūrėjom, pašėrėm ir įkurdinom kartu su Šansu. Du senoliai kol kas oriai vienas kitą ignoruoja ir elgias, tarsi nematoma vaikiška kreidele perbrėžę teritorijas atskiriančią liniją per savo kambarėlį. Ateity tikimės šiltesnių santykių – jei ne prie šachmatų lentos, tai bent prie maisto dubenėlių.