„Mažas piktas”. Tokia tikriausiai galėtų būti pirmą kartą Reksą prieglaudos narvelyje pamačiusio žmogaus nuomonė. Kai būna narve Reksas kartais ir pyksta ir draugiasi vienu metu, neeeesuprasi kas ten pas jį galvelėje dedasi, bet tik pamatęs, kad narvas bus atidarytas, pradeda vizginti uodegą, ir džiaugtis. Toks maždaug „Op op, judam judam, varom į lauką, greičiau!” 😁  Žodžiu, iš narvo Reksas iškeliauja tikrai išraiškingai, patriukšmauja, kartais kimba į pavadėlį (gal pats save išvesti nori, kad tik greičiau būtų :?), kartais ir savanorių batus pakramto, bet vos tik išeina į lauką – iš karto nusiramina ir tampia mielu bei fainu šunimi.

Gal toks kartais neįprastas maždaug šešrių metų Rekso elgesys yra jo praeities ir pokyčių, patekus į prieglaudą, išdava 😕 Jis čia pateko 2021 m. birželį, kai jo šeimininkė patyrė insultą, o iš mylinčių namų iškeliauti į tokius, kuriuose dėmesio reikalauja dar ir didžiulis būrys kitų likimo brolių ir sesių, ramiai pavyksta ne visiems. Kita vertus, Rekso mylimiausia savanorė Miglė ar dažnai jį vedžiojantis svečias Anatolijus, tikriausiai nesutikų nei su viena aukščiau aprašyta įdomesne savybe. Jiems Reksas – pats fainiausias prieglaudos šuo ir geriausias pasivaikščiojimų draugas. Šiam jiedu – taip pat mylimiausi. Su Migle Reksas kartais net į kokį žygį keliauja ar šiaip pasižmonėti, o ten elgiasi kaip pavyzdingas Lietuvos pilietis. Tai tik parodo, kad dėmesys ir meilė atskleidžia ir Rekso mieląją pusę. 🥰

Labai ieškome mūsų Reksui namų ir šeimininkų, kurie būtų pasiryžę mokyti ir mokytis kartu, kurie nebijotų šiek tiek kitokio šuns ir turėtų dideles širdis. Reksas tikrai jiems atsidėkos už tai, kad juo patikėjo.