Atėję savanoriauti į Gyvūnų globos organizacija „LESĖ”, mes gana greitai susitvarkome su emocijomis, nes suprantame, kad augintiniams reikia pagalbos, priežiūros, vedžiojimo, o ne ašarojimo prie jų narvo. Vis dėlto mūsų RIDO yra išimtis. Labai sunku be ašarų atsisveikinti su juo iki kito karto. RIDO verkia kai mes uždarome jį į narvą po pasivaikščiojimų. Desperatiškai glaudžiasi prie grotų, prašydamas dar paglostyti, dar pabūti, dar pakalbinti. Tai naminis šuo. Atsirado jis pas mus gruodžio mėnesį, buvo rastas klaidžiojantis ir sušalęs Naujamiestyje.

Keista, RIDO yra tas, kurį įsimyli „Lesės“ svečiai, jis buvo rezervuotas net keletą kartų, tačiau apsisprendę jį paimti žmonės kažkur dingdavo. Patys nesuprantame, kaip toks švelnus ir gražus šuo taip ilgai pas mus užsibuvo. Jeigu tie, kurie prisimena mūsų pokalbius apie RIDO ir dabar skaito šį post‘ą vis dar svajoja apie šunį, norime Jus padrąsinti – RIDO labai labai Jūsų laukia.