Ar ten briedžiai taip vaitoja,
Ar ten lapės, ar vilkai,
Ar kokie šeši sustoję
Kaukia negeri vaikai?..
Ne, ne briedžiai, ne vilkeliai,
Ne kokie vaikai šeši,-
Tai meškiukas Rudnosiukas,
Jį pažįstam mes visi.
Tai meškiukas taip dūduoja
Ant storųjų: – Hu-hu-hū…
Rudnosiukas aimanuoja
Ant laibųjų:- Ai, baugu…
Taip labai panašiai mūsų Rudnosiukas pradėjo savo gyvenimą. Vos 4-5 mėnesių sutrikusį, vienišą šunelį, žmonės pastebėjo ant kelio – šuneliui buvo lūžę dubens kaulai. Visa laimė, kad neabejingų žmonių dėka buvo šunelis greitai buvo nugabentas į vet. kliniką, kur jam buvo suteiktas visas reikalingas gydymas, vaistai ir žinoma globa. Šunelis vet. stacionare per porą savaičių atsistojo ant kojų (už ką jis gali dėkoti savo jaunystei, kuri leido sparčiai pasveikti), porą naktų praleido pas mūsų vadovė namuose ir atkeliavo į prieglaudą. Nė vienas dabar jį pamatęs negalėtų patikėti, kad šiam mažiui neseniai buvo lūžę dubens kaulai – jo visur pilna, jis laksto, džiaugiasi, žaidžia, dūksta – tikras gyvsidabris. O tas pasišiaušęs, mielas kailiukas! Ir žavinga šokoladinė nosytė – tikras “krasaviecas” mūsų jaunuolis! O kur dar jo draugiškumas, mielumas – vienu žodžiu visas, pilnas geriausio žmogaus draugo komplektas!
Iš meškiuko Rudnosiuko
Tikras meškinas išaugs!
O gerumas! O gudrumas!
Negali atsistebėt.