O galėjo būti viskas kitaip…. Gražus pavasario rytas galėjo būti šiam šuneliui paskutinis. Judriame Seniavos pl. šokoladinės spalvos, nedidelio ūgio ir visiškai nematančių mėnulio spalvos akių šuneliukas, tiesiog blaškėsi nuo vienos kelio pusės į kitą. Blaškėsi tarytum ieškodamas to vienintelio kelio, kelio parvesiančio jį namo, tarytum ieškodamas to vienintelio žmogaus, žmogaus, kurį tiek metų jis mylėjo ir gynė. Tačiau nei kelio nei žmogaus šalia nebuvo.
Tąryt būtent tuo plentu važiavo mūsų savanorė. Pro mašinos langą išvydus gatve besiblaškantį šunelį ji greit sustabdė mašiną ir išlipusi pasuko link jo. Šunelis į jos kvietimą nereagavo, bet ir bėgti niekur neketino. Dar vienas senas, dar vienas jau niekam nereikalingas, dar vienas mūsų naujas senjorų prieglaudėlės gyventojas. Paėmus ant rankų jis pakėlė galvelę, jo nieko nematančios akelės tarsi pažvelgė savanorei į akis, o jo snukutyje atsirado šokoladinė šypsena.
Štai taip, mielieji, kaip paprasta praeiti ar pravažiuoti pro šalį to, kuris mūsų ,,neliečia”. Kaip lengva negalvoti apie tuos, kuriems taip reikalinga mūsų pagalba – juk tai tiesiog ne mūsų reikalas, tai kam dar apkrauti save ,,svetimais” rūpesčiais. O šie rūpesčiai ir problemos mums niekada nėra svetimos. Jos jau tiesiog yra mūsų kasdienybė. Jai ne mes tai tada kas?
Šokoladas kasdien džiugina savanorius savo nepakartojama šokoladine šypsena, savo mėnulio spalvos akelėm ir mažų kojelių trypčiojimu. Didžiule meile jis sugeba pavergti visus kas tik prie jo prieina, kas tik jį pakalbina, kas tik jį paglosto. Mums visiems labai reikalingas ir jau tik mūsų ŠOKOLADAS.