Pasiklysti, nežinoti, kur eiti, ką daryti, kaip grįžti namo. Visa tai labai nemalonu bet kokiam žmogui. O ką daryti šunims, kurie nekalba žmogaus balsu, kurie negali nueiti ir nusipirkti maisto, kurie nesupranta žemėlapių? Jiems belieka laukti, kol kas nors pastebės, kas nors pažins ir nuves namo. O kas, jeigu jie visiškai nepažįstamoj vietoj, ten kur gyvenime nebuvo, kur neužuodžia nė vieno pažįstamo kvapo? Viskas, ką jie gali, tai laukti, tikėtis, kad jų ieško ir netrukus grįš namo.
Bet jos niekas neieškojo. Nusilpusi, įskaudinta ir liūdna Ožkytė atrado prieglobstį mūsų prieglaudoje, tačiau tai tikrai negali būti paskutinė jos stotelė. Garbaus amžiaus tetulė turi nugyventi gražų likusį gyvenimą ten, kur bus mylima, kur gaus kalnus maisto ir sofą, ant kurios galės vartytis visą dieną. Ji vis dar laukia tikrų namų šilumos, laukia, kol ją suras, laukia, laukia, laukia… Gal dabar kas nors ją pastebės. Po dviejų metų laukimo. Gal dabar Ožkytei neteks glaustis narve ir klausytis nenustojamo kitų likimo brolių ir seserų lojimo. Gal tu ką tik atradai savąją draugę? Mes pažadame, ji tikrai nenuvils ir parodys, kokia jauniklė ji gali būti, nepaisant amžiaus.