Rudukės senatvė kažkokiu būdu atkeliavo į „Nuarą“, tačiau didelės laimės ir saugumo ten nerado. Daug didesnėje, nei mūsų, savovaldybės prieglaudoje kiti keturkojai ten atsidūrę nelaimėliai Rudukę skriaudė: apkandžiodavo, aplodavo, apstumdę neleisdavo prieiti prie maisto. Mažylė senutė jėgos savy pasipriešinti už save stipresniems neturėjo, todėl greitai tapo visų pastumdėle, pradėjo bijoti kitų gyvūnų, didžiąją dienos dalį praleisdavo slėpdamasi kampe. Labai sunku ir graudu buvo žiūrėti į taip neprisitaikančią prie aplinkos šunelę, todėl ji atkeliavo pas mus, kur gyvena draugiškesni ir švelniau „nabagėlius“ senukus priimantys keturkojai.

Sprendimas pasirodė esąs teisingas – Rudukė pas mus greitai apsiramino, pradėjo su apetitu valgyti ir stipriai pataisė savo šunišką nuotaiką. Tikimės, kad visą jos gyvenimą pas mus lydės ramybė ir sveikata, o, galbūt, jo kelelis pasuks ir naujų namų linkui…