Dar vienas pagalbos prašymas, dar vienas šunelis pasmerktas myriop, rado namučius senjorų prieglaudėlėje. Tai nedidelio ūgio, juokingai besidraikančių pilkų garbanėlių kailiuku ir juodas ,,kojinėles” vilkinčiom trumpom kojelėm senoliukas. Tai mielas ir simpatiškas, draugiškas, bet gerbiantis savo amžių naujokas, kuriam teko apsigyventi su daug jaunesniais mūsų prieglaudos gyventojais. Kambariokus Pilkutis gerbia, bet savo vietą turi žinoti visi. Todėl kai jaunieji draugužiai per daug įsisiautėja, jiems labai greitai būna,, paaiškinta” kas čia yra vyriausias ir išmintingiausias.Ilgai būti rūstus Pilkutis nemoka, tai tiesiog ne jo charakterio būdas. Jis tik truputį bambeklis kaip ir priklauso būti tokio amžiaus išmintingam dėduliui.

Žiūrim į šį naują atvykėlį ir du jausmai užplūsta širdį – džiaugsmo, kad dar vienas mūsų keturkojis draugužis rado mylinčių savanorių būrį, kurie jo daugiau neapvils, turi pilną skanios košės bliūdą ir savo jaukų kampelį ant lovytės ir skausmo, kad tas, kuris daug metų kažkam ištikimai tarnavo, laižė rankas ir pasitikdamas vizgino uodegėlę savo gyvenimo saulėlydy tapo reikalingas it pora nudėvėtų batų….