Žaismingas, draugiškas ir meilus šunelis, mylintis tiek mažus, tiek didelius. Taip, tai prieglaudoje ramybę radęs ir savo asmenybė atskleidęs šuo Loris. Gal tokį jo teigiamą būdą lemia ankstesni gyvenimo vingiai, tarp jų ir atsiradimo prieglaudoje istorija: šunelis priklydo į kaimą, esantį netoli Maišiagalos. Pas žmogų, priglaudusį mūsų Lorį, jau gyveno ir pretenzijas į savo teritoriją atkakliai reiškė kitas šuo. Šis nesvetingą nusiteikimą Lorio atžvilgiu išreikšė keliskart net puldamas priklydėlį ir sutarimui tarp šunų neatsiradus, šeimininkas nusprendė atsisakyti naujakurio globos. Šiam reikia padėkoti už tai, kad atmetė pasiūlymus pakarti ar nušauti mūsų Lorį ir palaukė kol
šio pasiimti atvyks prieglaudoje dirbantys savanoriai. Šunelis, kuriam ir skirta iki galo išgirsti ir atlaidžiai įvertinti kviečianti žinutė, išsiskiria savo fizinėmis ypatybėmis – Loris akivaizdžiai turėjęs kojos traumą. Panašu, jog jam buvo lūžusi koja ties riešu ir dėl netaisyklingo sugijimo Loris yra priverstas šlubčioti. Akivaizdu, jog noras dūkti, būti draugijoje yra didesnis nei negalios keliami nepatogumai, tad šis šuo labai lauktų naujų šeimininkų, kurie nestokotų bendravimo, žaidimų ir pasivaikščiojimų su augintiniu, o šis maloniai atiduos visą širdį, kad pateisintų jūsų lūkesčius ir darys tai su didžiausiu šunišku džiugesiu.
Trumpai tariant, išgyvenęs atstūmimą, atlaikęs fizines traumas, ignoruojantis po jų likusius judėjimo defektus (pasak savanorių, šuo be galo energingas, nors tik ant trijų sveikų kojelių šokinėja), Loris labai laukia ir tikisi bei įvertina žmogaus rodomą šilumą ir rūpestį. Toks šuo bus geras draugas, nepasižymintis blogo auklėjimo pasekmėmis, nekels rūpesčių, tenkant susidurti su svetimais žmonėmis, o ypač vaikais. Taigi belieka Lorį aplankyti ir visu tuo įsitikinti patiems.

Viena prieglaudos savanorė buvo pasiėmus Lorį paatostogauti į kaimą, štai jos atsiliepimai apie Lorį :

“Trumpai papasakosiu apie Lorį ir jo atostogas kaime. Iš tikrųjų tai superinis šuo. Mėgsta važiuoti mašina. Įlipo net neraginamas. O sodyboj lipo į visas mašinas, kurios tik sustodavo mūsų kieme :-))) Mūsų sodyba neaptverta, todėl pradžioj bijojau, kad Loris atsidūręs jam nepažįstamoj aplinkoj nenuskuostų laukais miškais. Pirmą dieną stengiausi neišleisti jo iš akių ir kai matydavau, kad vaikinas susiruošė tyrinėti aplinką, kviesdavau atgal. Paaiškėjo, kad jis puikiausia žino, kur jo “namai” ir visai nebūtina jo ganyti – apėjęs ratuką, aplankęs kaimynus grįždavo pas mus. Buvom nemaža kompanija, 7 žmonės, Loris su visais gerai sutarė. “Šuninės” draugės Lorį įsimylėjo, tos, kurios gyvūnams abejingos, irgi pripažino, kad Loris – nuostabus šuo. Susidraugavo su kaimynų Čikiu, labai myli vaikus – vis lėkdavo pas kaimynų anūkus. Spėju, kad Loris gyvenęs namuose – labai tvarkingai elgėsi. Parodžiau, kur paklotas jo guoliukas, ten ir miegojo. Visai neloja. Kaimynė net susirūpino, ar turi balsą 🙂 “