Katytė buvo išgelbėta iš vieno Vilniaus rūsių. Kadangi iki tol neturėjo beveik jokio kontakto su žmogumi, savaime suprantama, jog kol kas jai viskas aplink nesuprantama ir baisu- tiek nauja aplinka, garsai, tiek bandantys prisijaukinti ją žmonės. Tačiau taip pat savaime suprantama ir tai, jog laikas, kantrybė ir rūpestis gali nuvyti visas baimes šalin, ir katytė, kuri dabar krūpteli sulig kiekvienu didesniu garsu, sėkmingai susitvarkys su užduotimi pasitikti savuosius šeimininkus namie, jiems murkuoti ir džiuginti savo buvimu šalia.

Dovanojama tik atsakingiems šeimininkams, kurie supranta kastracijos svarbą ir tai, jog gyvūnas yra įsipareigojimas keliolikai metų į priekį.