Kartu su savo mama vargau savo gyvenimą lietuviškam kaime. Kartais sotesnė, kartais visai užmiršta ir dažniausiai alkana, visiems besimaišanti po kojomis. Ir, žinoma, niekam nereikalinga. Tiesa, šeimininkas nebuvo iš tų, kur dvoktų tuo mums taip nemaloniu alkoholio kvapu, tačiau turėjo kietą širdį. Ne vietoje pasipainiojusiai mano mamai tai kainavo gyvybę, nei iš šio, nei iš to, paleido į ją medžio pliauską, nuo kurios krauju apsipylusi jau neatsikėlė. Šeimininkė, turėdama begales darbų, dažniausiai užmiršdavo, kad šalia karvių, kiaulių gyvenau jos kieme ir aš. Bet kam gi aš reikalinga? Iš manęs nei pieno, nei mėsos.

Todėl netruko ir man išaušti juoda diena. Grįžęs iš kažkokios kelionės, šeimininkas ilgai ir piktai barėsi su šeimininke, daužė ir vartė daiktus. Suprasdama, kuo visa tai gali baigtis, sprukau į šalį, kad tik nepakliūčiau jam į akis. Tačiau bėgdama netyčia užkliudžiau melžimui paruoštą kibirą ir juo apsivožiau. Pajutau, kaip kietos ir negailestingos rankos sučiupo mane ir sviedė į sieną. Staiga viskas aptemo… Atsipeikėjau lauke nuo didžiulio skausmo. Labai skaudėjo pilvą. Atrodė, kad viduriuose kažkas nutrūko. Bandžiau laižytis. Liežuvėlis apčiuopė didžiulį išsivertusį guzą. Su kiekviena diena jis vis didėjo, vaikščioti buvo labai sunku. Dažniausiai atokiau nuo piktų šeimininkų tupėjau, jutau, kaip senka gyvybė. Dar spėjau pamatyti, kaip į kiemą įvažiavo automobilis…

Atsibudau nuo keisto, man niekad nepatirto vaistų kvapo. Rūpestingos gydytojo rankos grąžino man gyvenimą. Dabar turiu laikiną pastogę, maistą… ir didelį liūdesį akyse. Argi visi tokie jūs, save vadinantys žmonėmis? Ar nėra jūsų tarpe tikro, nuoširdaus, gailestingo žmogaus? Ar neatsiras toks žmogus, kuris priglaus, užjaus ir mylės? Aš tikiu ir laukiu jo…

Tik nepalik manęs…

Gimimo data 2010 m. rugsėjo mėn. Skiepyta, 04.07 sterilizuota.