Išėjusi į prieglaudėlės koridorių pamačiau keleto mėnesių drebantį ir išsigandusį padarėlį. Nuo žemės į mane žiūrėjo susikaupusios ir rimtos akys. Narvelis naujajam gyventojui jau buvo paruoštas, tik mažyliui labai skaudėjo letenėlė ir jam nepavyko pačiam prie manęs prieiti. Paėmus šunelį į glėbį pajutau stipriai besidaužančią širdelę, šunytis stipriai prisiglaudė prie manęs, patikėjęs, kad dabar jau viskas bus gerai – vargai baigėsi. Apkamšius ir šiltai suvyniojus, mažylis iškarto užmigo.

Iš kur jis? Šaltą žiemos dieną vienas geras žmogus išėjo valyti savo kieme sniegą. Iš už tvoros pasigirdo inkštimas.

Pakelėje sėdėjo išsigandęs, sušalęs padarėlis. Vyriškis jau turi ne vieną šunį, tačiau palikti nelaimėje šunelio nenorėjo. Žmogus paskambino Lesei. Taip Lesės globoje atsirado dar vienas, išduotas žmogaus, už gyvenimo besikabinantis globotinis.

Palikau šunelį miegoti ir išėjau su kitais šunimis. Grįžus po keleto valandų mažylis jau buvo pabudęs. Pradėjo valgyti. Klausant to čepsėjimo ir žiūrint į tas šiltas, besižvalgančias smalsias akutes, nenorom, bet galvoji apie tuos likusius, kurie taip ir sušąla patvoriuose, per trumpą savo gyvenimą šioje planetoje pamatę tik… žmonių abejingumą…

Šioms akytėms pasisekė, jis atsirado tinkamame patvoryje…