Vilnelė (vardą mazgė užsitarnavo ir dėl kailio ypatybių, ir dėl kilimo vietos) atkeliavo į Kauno senjorų prieglaudėlę vėlyvą sekmadienio vakarą. Tik spėjom į žaliąsias amžinybės pievas išlydėti Džefuką, jau, žiūrėk, ir nauja bedalė braižosi apie duris. Šalia – lagaminėlis, į kurį sukrauta visos nuoskaudos ir baimės, patirta neteisybė ir lašelis vilties bent gyvenimo pabaigoje būti saugiai.

O istorija štai kokia. Viename Vilniaus mikrorajonų, savivaldybei priklausančiame bute, gyveno asocialių žmonių šeima. Juos nuspręsta iškraustyti. Susidėję savo varganą mantą, išsikraustydami buto gyventojai „užmiršo“ nedidelio ūgio, 14-16 metų (kaimynų duomenimis) per kudlas nieko nematančią kalytę. Ant kaktos – kiaušinio dydžio gumbas. Buto „užplombuoti“ atvykę socialiniai darbuotojai, kur senutę dėti, ilgai galvos nelaužė – išvijo koridoriun, užpildė dokumentus ir išsivažinėjo po savo saugius, šiltus namus.

Dienomis Vilnelė slampinėdavo aplink daugiabutį, vakarais nakvoti susiraitydavo ant prie savo senojo buto durų patiesto kilimėlio. Kaip dažnai kad tokiais atvejais būna, šitą liūdną keturkojo likimą stebintys kaimynai pasidalino barikadų pusėmis: vieni į purviną vilnų gniutulą panašia kalyte bjaurėjosi ir ieškojo būdų ja atsikratyti, kiti gailėjo. Pastarieji ir susisiekė su mūsų Vilniaus skyriumi. Iš sostinės Vilnė buvo transportuota Kaunan ir apgyvendinta su Šansu, kuris su moteriškos lyties kambarioke elgiasi džentelmeniškai.

Atrodo, kad yra beveik kurčia, nes neatsiliepia šaukiama, o paglosčius krūpčioja. Tačiau matyti mato, yra labai rami, sutaria su kitais gyvūnais. Jos praktiškai „nėra“ – padėjus į šiltą guoliuką, jame ir snūduriuoja, pakramsnoja, padūsauja, patrepsena ir raitosi į jaukų kamuoliuką. Juk tiek nedaug tereikia, norint suteikti senam šuniui ramybę.