Kiekvieną rytą nubudus ji lįsdavo iš po rašomojo stalo griuvėsių, kuriuos mintyse išdidžiai vadino savo būda, ir skubriai tapendavo link kelio. Kaip į darbą, lyg atlikdama pareigą, kurios niekas kitas už ją negalėjo atlikti, kurią atlikti buvo būtina ir nevalia praleisti, ji tūpdavo į savo nuolatinę vietą ir įsmeigdavo akis į kelio tolį. Į tą posūkį, kurio vingyje dingo mašina, išsivežusi jos brangiausią turtą. Žmonės baltais chalatais išsinešė ją, šeimininkę, jau tokią nurimusią ir tylią, tačiau vis tiek – jos šeimininkę. Kuri privalo grįžti, o ji jos lauks, lauks tiek, kiek reikės, ir niekada nenustos laukti, nes juk negalima, negalima taip išeiti ir negrįžti, kai tavęs šitaip laukia maža, ištikima ir spurdanti širdis…

————————————————————————————————————
Maždaug prieš pusantros savaitės mums paskambino moteris. Ir vėl – mūsų džiaugsmui – viena iš tų neabejingųjų, kurie, pamatę mažo ir silpno tragediją, nepagaili savo laiko surasti jam pagalbos. Moteris papasakojo labai liūdną (argi kada jos būna linksmos?) istoriją, nutikusią jos kaimynystėje. Aleksote, Balių g., socialiniame būste gyvenusi jos vieniša garbaus amžiaus kaimynė tyliai ir niekam nematant, negirdint anei rūpint, nusprendė palikti šią ašarų pakalnę. Deja, išeidama užnugary paliko pora mažų širdelių, taip ir nesuvokusių, kodėl staiga jų namuose, kurie visiems priminė šiukšlyną, o joms vis tiek buvo numylėti namai, staiga liko taip tuščia ir tylu. Prie užrakinto būsto, senais iš šiukšlynų sužvejotais daiktais užverstame kieme, iš rašomojo stalo padarytoje būdoje liko maža kudlota kalytė. Pro paliktą langelį į vidų, ieškodamas dingusios šeimininkės landžiojo juodai baltas ilgo plauko katinas. Trečiasis istorijos dalyvis, antrasis katinėlis, buvo visiškai laukinis, taigi ir grįžo į lauko prieglobstį.

Kiekvieną rytą kalytė, pašerta gerosios kaimynės, bėgdavo ant kelio ir tupėdavo, laukdama grįžtant savo šeimininkės. Šis graudus vaizdas ir baimė, kad kalytė gali dar ir lauktis, ir paskatino kreiptis į Lesę. Atvažiavusios mūsų savanorės pamatė labai apleistą, šiukšlėmis užverstą kiemą. Spėjame, kad mirusi senučiukė turėjo dažną vienišų, garbaus amžiaus žmonių sutrikimą – į namus nešės ir kaupė viską, ką tik galėjo, todėl per šiukšles buvo sunku praeiti. Tų šiukšlių apsupty tupėjo labai meili, draugiška, nedidelė ilgo plauko kalytė, šiek tiek panaši į Jorko terjerą. Apleistas padarėlis tarsi jautė, kad vėl atsirado kažkas, kas nori ja pasirūpinti, todėl be jokių spyriojimųsi leidos įkeliama į mašiną. Savanorėms pasukus jos link, iš už kampo pasirodė savo laukinio nelaimės brolio apleistas juodai baltas katinas ir, pribėgęs prie savanorių, atsigulė joms po kojomis skersai kelio. Na, kuris iš mūsų, besilankantis šiame puslapyje, būtų radęs savy jėgų peržengti su viltimi žiūrinčias akeles ir grįžti į savo patogų gyvenimą?