Sveiki,
Esu mažas, vos pusantro menėsio kačiukas, bet noriu papasakoti savo nors trumpo gyvenimo istoriją. O ji prasidėjo vienos dienos popietę. Aš esu mažas, todėl nelabai galiu pasakyti, kur dingo mano mamytė, kuri man rupinosi, mane mylėjo ir saugojo nuo pavojų, bet nors ir graži ir šilta diena buvo, bet tą dieną likau vienas. Todėl vejamas baimės ir noro gyventi, pradėjau ieškotis prieglobsčio ir pagalbos. Ir pamačiau kitapus gatvės einančius kelis vyrus, kažkodėl jaučiau, kad jie man gali padėti… pasirodo nesuklydau, aš iš visų jėgu pradėjau bėgti per gatvę jų link, stipriai miaukdamas, ir mano laimei jie mane pastebėjo. Ir paėmė… Nešdami mane glostė ir gražius žodžius snabždėjo, jog dabar man viskas bus gerai, nes mane atiduos gerai merginai, kuri labai myli kačiukus ir jais rūpinasi. Taip ir buvo. Bet mane papačiusi ji tik gailiai pažiūrėjo, nesupratau kodėl… bet pasirodo, dėl to, kad aš sirguliuoju. Kai mane paėmė viena akyte negalėjau matyti, nes ji buvo sulipusi, o kai ja atmerkė man, pradėjo bėgti puliai, na ir žinoma, aš čiaudau ir sloguoju. Bet labiausiai man neduoda jaustis gerai, tai mano piktieji draugai – tai blusos. Tačiau, tik mane paėme, pradėjo valtyti akytes, purkšt į nosi, išsičiaudėčiau, tada dar tepė visa pudra, kad tos blusos manęs daugiu nekankitu, na ir dar aš biškuti viduriavau, tai į maistuka skanaus sirupo įpila. Bet aš norėdamas atsidėkoti, kad mane paėmė, nekreipiu dėmesio į tai, kad man leidžia vaistus ir visaip kitaip mane gydo, todėl nuolat žaidžiu ir dūkstu, nes man tai labai patinka, man davė vienam tiek daug žaisliuku, minkštą pagalvę, daug skanaus maistuko, tačiau žinau, kad šiuose namuose glausiuosi laikinai, todėl pasveikęs ieškosių tikrųjų šeimininkų, kurie mane mylės taip pat, o gal ir stipriau nei globėjai. Šeimininkai jį kastravo.