Ačiū Dievui, kad būtent šiandien sugalvojau važiuoti į Kauno autobusų stoties turgų pirkti bulvių… Vaikštinėjant po turgų ausis patraukė turginių bobų riksmai: škac, dink, bjaurybe! ir t.t. Atsisukusi pamačiau nediduką katinėlį, kurį visi vijo ir spardė, o jis vis blaškėsi nuo vieno prekystalio prie kito, ieškodamas užtarėjo. Pasišaukiau katinuką, pasiėmiau ant rankų, užsikišau už striukės- kūnelis drebėjo, širdelė daužėsi… Paklausiau pardavėjų, ar senai čia šis gyventojas, tai sakė- tų kačių čia yra, bet toks naglas ir bjaurus atsirado tik šiandien…

Na ką, su naujuoju draugu nusiperkam bulvių ir važiuojam namo. Katinukas net nebando ištrūkti, nors kelionė apie 30 minučių tarškančiu troleibusu, jau ir murkt pradeda:) Pasiekę namus išsimaudom, sočiai pavalgom 🙂 Senbuvės nenori priimti naujoko, matyt jau pamiršę savo sunkias dienas gatvėje. Katukas susisuka virtuvėj į kamputį ir užmiega 🙂

Tai be galo, tiesiog super meilus katukas, jam apie 4- 5 mėnesiukus. Jis labai nori mylėti ir būti mylimas…