Apie šį senolį daug papasakoti neturime ką, nes ir patys labai nedaug težinome. Atkeliavo jis iš Ariogalos, po kurią bastėsi išmestas iš namų, iš ten ir vardas seneliukui. Iš pradžių apsistojęs vienoje savanoriškoje organizacijoje, vėliau jis atkeliavo pas mus, ieškodamas savo grabiai senatvei geresnių sąlygų. Aris buvo apgyvendintas su Rembo ir Senole, taip sukuriant dar vieną „prancūzišką“ šeimą mūsų senjorų pensionate 🙂 Nors Senolė yra pakankamai aršus gyvūnas, kuris svetimų keturkojų nepriima, o ir saviškį vyrioką Rembo dažnai skuba paauklėti, Ario ji neskriaudžia ir šalin neveja. Gardelis gyvena santarvėje, be didesnių ligų ar panašių neskalndumų, tfu tfu tfu…, žinoma.

O šiaip Ario akelės ir žilos „kudlos“ vėl ir vėl verčia nelinksmose mintyse paskęsti, savęs klausiant, kaip gi šitaip gali būti, kad seni šunys iš namų mėtomi tarsi perskaityti laikraščiai. Paseno, sunkiau juda, prasčiau mato… ir – švyst – pro duris. Bandom kompensuoti patirtą neteisybę, bent gyvenimo gale suteikdami jiems prieglobstį. Tik niekaip nemokam sau atsakyt – ar sugeba jie pamiršti veidus tų, kuriems visą amžių ištikimai tarnavo? Maži skausmo gniutulėliai blaškomi pavėjui.