Ši šunelė atkeliavo pas mus iš Marijampolės. Dėl tam tikrų priežasčių nenorime leistis į detales, kokia buvo šio gyvūno kelio pas mus pradžia, pakaks žinoti, kad susipažinome tada, kai pagalbos paprašė beglobius gyvūnus gelbėjantys minėto miesto savanoriai. Jei ne jie ir kelionė Kaunan, Meškutė jau, ko gero, seniai būtų išėjusi Anapilin arba, kaip kad liaudyje įprasta švelniai šią bjaurastį dangstyti – užmigdyta.

Kalytė tikra senučiukė, bet guvi ir miela. Ant pieno liaukų galima užčiuopti augliukus, kuriuos, jei tik leis jos amžius ir sveikata, reikės šalinti chirurginiu būdu. Be šios, kitų sveikatos problemų kol kas nepastebėjome. Ir tuo itin džiaugiamės.

Meškutė buvo apgyvendinta su jaunimu – kambarėliu dalinasi su dviem linksmais padaužomis šunyčiais, kuriuos, kai reikia, puikiai moka pastatyti į vietą. Turi vien jai priklausančią sofutę, ant kurios mažiams užlipti galima tik… jei poniai šiandien gera nuotaika 🙂 Ponia ir maistui yra išranki ir bet kokios savanorių paduotos košės nevalgo – jai dažnai specialiai nešami pietūs „su priedais“, kad tik būtų teiktąsi suvalgyti. Šunytė myli žmones ir dažnai glaustosi it katė, todėl savanorių yra praminta katašuniu. Ai, pamiršome paminėti, kad ši kudlota senatvė leidžiama tikrąja to žodžio prasme prie pečiaus, todėl Meškutė daug miega palaimingoj šilumoj, vis nepamiršdama urgztelėti nuo savo sofutės ant grindų besivoliojančių mazgių adresu. Tikimės, kad, į prieglaudos atmosferą įliejusi nemažai senatvinės išminties ir kudloto jaukumo, ši kalytė su mumis praleis dar ne vienerius metus. O gal net suras tikruosiu namus.