Naktis… Aplink tylu, rodos tyla net spengia. Ir staiga toje tyloje pasigirsta tylus cypimas… Mama tą cypiantį kamuoliuką švelniai nuramina… Praeina kelios minutės… Pasigirsta dar vienas cypt. Mama ir šį mažiuką nuramina… Kaimynai prabunda, jie jaučia, kad ši naktis ne tokia kaip daugelis. Šią naktį į pasaulį atkeliauja naujos gyvybės. Kol kas tik du, bet… Cyyypt… Taip, tai trečias, jau trys mažiukai. Mama trečiąjį paguldo prie pirmųjų dviejų. Laikrodžio rodyklė po truputėlį juda, mama irgi jaučia, kad dar ne viskas, dar bus mažiukų ir… Jau keturi. Keturi mažiukai šuniukai…Ne, ne keturi, pasirodė penktasis. Taip penktasis… Penki maži šuniukai gimė viena šiltą liepos naktį. Kol kas šie mažiukai nežino, nei kas jie, nei kur jie. Nors galbūt tai ir netiesa, teko kartą skaityt, kad atėjusi į pasaulį gyvybė žino visas visatos paslaptis, taigi gal šiuo metu tie maži kamuoliukai žino daugiau nei mes. Dienos po truputį slenka, kamuoliukai auga. Viska išbando pirmą kartą. Iš pradžių buvo pirmas kvapas, pirmas skonis ir mamos šiluma. Dabar jau ir pirmas vaizdas, bei pirmi žingsniai.Jau ir brolius su sesėm norisi paerzint ir pasaulis darosi įdomus. Juk neįdomu visada sėdėt tam pačiam guolyje, kai viską aplink matai, nors dar sunkiai, bet gali nueiti ir pažiūrėti kas darosi toliau. Tačiau yra viena problema. Ir gana didelė. Šis penketukas gimė gyvūnų prieglaudoje, todėl nors ir apsupti savanorių meilės, bet nori savo namų. Tiesa, ne visi kartu. Kiekvienas iš jų nori turėti savo šeimą. Žmonių šeimą. Būtent TĄ šeimą, kuri leistų jam tyrinėt pasaulį už prieglaudos ribų.TĄ, kuri jam duotų būtent jo lovą, jo maistą, jo žaislą… TĄ kuri juoktųsi iš jo pirmųjų bandymų užlipti laiptais. Būtent TĄ. Šuniukas juk jai skolingas neliktų, jis visą savo gyvenimą iki pačio paskutinio įkvėpimo, paskutinio oro gurkšnio, paties paskutinio mažos širdelės dūžio,iki pačios pabaigos (nors gal ir naujos pradžios) iki pat pat galo jis dovanos visą savo meilę. Juk tik tiek jis ir teturi.