Tai štai, gyveno kartą toks šuo vardu VILIS. Jis, kaip ir visi kiti keturkojai, pasirinkti šeimininkų negalėjo, tik žmogus pasirinkti visada turi galimybę. Ir šie žmonės tapo jo šeimininkais. VILĮ turėjo kaip gražų, net labai gražų žaisliuką, bet jie nežinojo, jei tikriausiai net neįtarė, kad VILIS yra ne pliušinis šuo. Jie net nenutuokė, kad jį reikės vedžioti, šerti, o susirgus dar ir gydyti. Ir atsitiko taip, kad šis nedidelis pūkų kamuolys reikalavo dėmesio, meilės ir neabejingumo. Tada šeimininkai ,,suprato”, kad VILĮ būtų geriausiai paleisti pabėgioti vieną, kad nenuobodžiautų labai ir maisto pats sau susirastų. Vieną kartą VILIS buvo išleistas visai dienai, po to parai, po to savaitei… Štai kokia protinga išeitis! Jo nebereikia šerti, nebereikia glostyti ir iš vis juo nebereikia rūpintis. Juk jis jau suaugęs ir protingas šuo, kuris savimi gali pasirūpinti ir pats. Tačiau šeimininkams rūpestį kėlė kas kita – kaip čia yra, kad beveik kas vakarą VILIS grįžta namo. Kodėl?Jam suteikta visiška laisvė, o jis vis grįžta ir grįžta. Ir dar jis tampa vis bjauresniu – kailis triūšta ir slenka, atsiranda neaiškios kilmės žaizdos, pats jau visiškai sulysęs. Ką daryt? Tada ir kilo šeimininkams geniali mintis – reikia kuo skubiau atsikratyti VILIU. Tik vėl iškilo problema KAIP? Migdyti, tai jau tikrai ne – tai kainuotų pinigus, bet išeitis visada yra. Yra daug pigesnių būdų kaip tai padaryti…

O VILIS vis ėjo ir ėjo Vilijampolės rajone savo pramintais keliais. Jis ėjo dieną ir naktį, šviečiant saulei ir lyjant lietui. Liūdnu žvilgsiu ir panarinta galvele tačiau visiškoj tyloj jis sutikdavo niekinančius praeivių žvilgsnius, spyrius kojomis ir vijimą lazdomis. Kuo toliau tuo stipriau VILIS jautė didelį skausmą visame kūne, silpnumą kojose ir net nenumanė savo ,,mylimų” šeimininkų ketinimų. Šis šunelis žinojo vieną, kad ir kas beatsitiktų reikia gryžti namo, nes čia jobent kažkas „laukė”. Nei skausmas visame kūne, nei amžinas alkio jausmas, nei akmenų bei kojų smūgiai iš sutiktų žmonių, niekas nenužudė šunelio meilės savo šeimininkams, niekas nesumažino jo noro grįžti namo…

Dabar vis dar tos liūdnos akys, nušiuręs kailiukas, žaizdos atsivėrusios ant išsekusio kūnelio dar vis byloja apie nebylią VILIO kančią. Ir tik pirmi uodegytės vizginimai, pirmas rankos lyžtelėjimas sako mums apie tai, kad VILIS vis dar myli – myli visus tuos, kurie išdavė, paliko, skriaudė ir kūrė atsikratymo planus.