Dar viena senjorė, dar vienas nuosprendis – paskutinė instancija senjorų pensionatas. Dėja ji ne ponia, o tik mažutė tris kilogramus tesverianti PUNIA. Kaip ir daugelio atvykusių į Kauno Lesės senjorų prieglaudėlę nuosprendis – iki gyvenimo pabaigos. Kad ir kaip būtų liūdna , tačiau pagyvenusio amžiaus šunelių ne mažėja, o vis daugėja. Punios istorija tikrai nėra išskirtinė. Vienas po kito mirė jos tikrieji šeimininkai, o ja teko pasirūpinti giminėms, kurie šunelės , deja, laikyti savo namuose negalėjo. Puniai jau trylika metu. Ji turi nemažai sveikatos problemų – visiškas kurtumas, pieno liaukų auglys, sunkiai tuštinasi…. Tačiau nepaisant visų bėdų Punia kabinasi į gyvenimą. Ji kaip bobulytė didžiają dienos dalį praleidžia susisukusi į kamuoliuką, snaudžia vienu šoneliu prisiglaudusi prie Morfio, o šis savo ruožtu kaip tikras džentelmenas net nekruta, kad tik netrukdytų ramybės garbaus amžiaus Puniai. Kai jaučiasi išsimiegojusi , nulipa nuo lovos ir lėtu žingsneliu ,,pabinzinėja” paskui savanorius besisukiojančius virtuvėje. Tuomet savo dviem didelėm akytėm parodo, kad jau jai laikas išeiti pasivaikščioti į lauką, o gryžusi iš pasivaikščiojimo vėl susisuka į kamuoliuką šalia savo likimo draugo Morfio ant minkštos lovytės. Taip ir leidžia savo dieneles prieglaudėlėje mažoji Punia.

Vizualiai net sunku pastebėti šio mažo šunelio tokį tylų ir ramų gyvenimą prieglaudėlėje, tačiau savanorių širdyse uždegta dar viena meilės ir užuojautos žvakelė, kuri liks visiems laikams, net ir tada kai Punia paliks mus amžiams. Kiekvieno JŲ buvimas yra laikinas, o atminimas neišdildomas.