Praeiti ir nepakalbinti ar nepaglostyti pro šį šunelį neįmanoma. Juk jis moka kalbėtis. Taip taip aš nesuklydau rašydama, kad jis moka kalbėtis. Kas jau kas, bet Maksas tikrai žino kaip reikia atkreipti į save dėmesį – jis savo dainuojančiu balseliu niekada nepamirš su jumis pasisveikinti, tada ,,paklausti” kaip jums šiandien sekėsi, o kada bandai atsitraukti nuo Makxo voljero jis labai garsiai paklausia – ,,palauk, palauk kur eini? Aš dar neparodžiau ką moku”. Tada Maxas greitai stveria pagaliuką , meta jį į viršų, bėga paimti, atneša, elgiasi kaip tikras vaikis, kuris padarytų bet ką, kad tik nenueitum nuo jo voljero. Štai toks mūsų Maxsas.

Maxso gyvenimas ir praeitis visiškai nežinoma. Jis buvo dovanojamas kitos organizacijos savanorių, tada pateko į ,,Nuaro” prieglaudą ir štai dabar jau jis pas mus – senjorų prieglaudėlėje. Kiek šiam senjorui metų galime tik spėlioti. Tačiau šiuo metu Maxsikas nesiskundžia nei savo sveikata, nei apetitu, o jau charakterį turi tikrai nuostabų. Žmonės jis myli labai labai, savo keturkojus draugus taip pat dievina. Jis draugautų tikriausiai su bet kuo už vieną vienintelį atligį jam -lašelį dėmesio ir meilės.