Na ir paskutiniai du, stacionaro gyventojai… bet patys fainiausi, turbūt paklausite, kuo jie tokie nuostabūs? O tuo, kad jie buvo patys bailiausi, man atvykus ir atidarius duris, jiedu iš karto sustingo, nelabai suprato, kas dabar bus ir iškarto spruko slėptis nuo manęs, pamaniau, na nieko, jūs abu busite paskutiniai mano fotosesijoje. Kol žaidžiau ir fotografavau kitus, jie abu juokingai vis kiščiojo galvas iš po narvo, smalsaudami, ką vis gi aš čia veikiu. Na ir kaip toje patarlėje: „smalsumas pražudė katę”, tai jiems labai tinka, tik aš šiek tiek patarlę pakeisčiau, jų smalsumas suteikė džiaugsmo man juos paglostyti. Stebėdama jų elgesį supratau, kad jei vis dėl to vieną dieną pavyks jiems rasti namus, jie bus patys ištikimiausi, nes jie prieraišūs vienam žmogui, o ne atviri meilumu visiems. Nes kalbėjau su veterinare, kadangi jų bailumas labai mane nuliūdino, ji pasakė, kad jie pripažintų vieną šeimininką, na kaip maži šuniukai šiuo metu, kadangi jie stacionare, jie nuolat mato veterinarę ir prie jos priprato, tačiau kaip bebūtų stacionare likti gyventi negali, viena, kad tikrai jie gali rasti namus, kita labai jau brangu juos ten laikyti. Todėl aš laikau kumštukus, kad šie du baikštukai sulauks dėmesio ir namučių.