Jūs net neįsivaizduojate, kokio tai nuostabumo ir gerumo šuo! Vos jį pamačius imi šypsotis!

Papasakosime trumpai apie vienos savanorės pažintį su Vinstonu. Kaip žinia prieglaudoje nėra išeiginių. O kartais būna tokių dienų, kad nors užmušk kaip tingisi, atrodo visą dieną būtum namuose ir niekur neitum, bet negali nes žinai, kad tavęs labai laukia 🙂 taip Liepos 6d. (per šventę) nutiko ir savanorei. Jos žodžiai: „Atvažiuoju prieš 8 į prieglaudą, visa tokia be nuotaikos, mieguista, oras irgi toks, kad tik prie „žemės traukia”, įeinu ir kaip visad pirmas darbas – pasižiūrėti kaip naujokai. Na ir atsidarau duris, kur žinau apgyvendintas naujokiukas. Ir ką Jūs manot? Vinstonas pasitinka mane šokdamas :)) trepsi tom savo mažom kojytėm ir negana to į abi puses kraipo savo užupakalį ir vizgina odigą. Tai man taip ir pakirto kojas :)) suklupau ir pradėjau tą mažių niurkyt ir visaip kaip kalbint, o jis tik dar labiau trepsi ir džiaugias. Slogios nuotaikos kaip nebūta!”