Šis mažulėlis pas mus atkeliavo iš „Nuaro”. Toks visiškai visiškai liūdesėlis. Nors jau kurį laiką gyvena pas mus vis dar yra be proto baikštus bijom – garsų, judesių, kitų gyvūnų ir žmonių. Šunelis gyvenimo greičiausiai vėtytas ir mėtytas, nes žmogus jam ne pats geriausias draugas, o kažkoks didelis, nedraugiškas ir baisus objektas. Žingsnelis po žingsnelio jis po truputį ima pasitikėti žmogumi. Palengva, labai iš lėto leižiasi būti paglostomas. Progresas vyksta lėtai, bet svarbiausia, kad jis vyksta!

Sako, kad nereikia užprogramuoti vardo su negatyviomis asociacijomis, tad nors ir žiūrint į jį kyla mintys, koks tai liūdesiukas, pavadinome jį – Laimium. Tikimės, kas pradėję nuo vardo, perprogramuosime šunelio likimą ir gyvenimą į saug gražesnį ir šviesenį!