Jeigu reiktų kuo trumpiau apibūdinti Andrą, tikrai visi savanoriai sutartinai pasakytų, jog ji – jautrumo įsikūnijimas. Ir kaip gi nebūsi jautriu šunimi, jeigu gyvenimas nuo pat pradžių oi kaip nesiklosto…

Andra buvusi daugintojų auka, tai išduoda ir jos viena nebeprimatanti akis, ir gyvenimo būdas. Pirmomis dienomis Andra apsišlapindavo vos pamačiusi žmogų, o apie prisilietimus nebuvo jokios kalbos… Šiai dienai Andra gerokai atsigavusi, pati išbėga į kiemą, noriai leidžiasi į kontaktą su savo kambarioku, pamažu drąsėja ir bendraudama su žmogumi. Tačiau, kai kas vis dar nepasikeitė – Andra tuštinasi į guolį. Naujieji šeimininkai turėtų gerai įsivertinti ar pakaks noro ir jėgų mokyti Andrą namų taisyklių, padėti pažinti pasaulį iš naujo. Iš naujo ir be baimės.

Andrai vos 3-eji. Dar visas gyvenimas prieš akis, tad būtų smagu, jog Andra neužsibūtų prieglaudoje ir surastų savo žmogų, kuris su visiška meiles ir atsidavimu padėtų Andrai perlipti per save ir išdrąsėti.