Bakis siunčia laišką

Labas! Jei nepažįsti, tai aš Bakis. Ir šiandien papasakosiu, kaip mano likimas pasikeitė per kelias dienas… Kaip vėl atsistojau ant kojų. Koks jausmas būti išduotam. lr vėl atrasti viltį.

Tai mano (ne)mirties istorija. Tai istorija, kaip išgyvenau.

Kažkas kužda man į ausį, kad tai ne pabaiga. Kad reikia stotis ant kojų ir eiti. O man taip silpna, taip sunku, negaliu pajudėti. Tik tyliai kvėpuoju ir dar jaučiu, kad širdis plaka. Laukiu, bet kiek gi dar pajėgsiu?

Ausys išgirsta automobilio burzgimą, kažkas atsargiai prieina ir tikrina ar aš dar gyvas. Protas dar negali suvokti, kad mane jau neša į automobilį. Galva sukasi, pilvas gurgia, bet aš kvėpuoju, o širdis dar plaka.

Aš susisukęs miegu ir bandau atgauti jėgas. Dar vis negaliu atsistoti, vis bijau, kad ir nepavyks. Dažnai ateina pas mane, duoda maisto, paglosto ir palieka toliau ilsėtis. O aš vis nedrįstu lyžtelt veido ir taip atsidėkoti už išgelbėtą gyvybę.

Kalėdų metas. Jaučiu, kad turiu pakankamai jėgų. Matau ateinantį savanorį su maistu. Pakylu. Savanoris nustebęs žvelgia į mane. Aš pradedu loti. Taip, aš gyvas!

Vėliau pirmą kartą pats savomis kojomis vaikštau pieva, gaunu valgyt ir toliau stiprinuosi. O kai tik žmogus prisiliečia, pradedu jį laižyti. Kiekvienam iš jų nubučiuosiu pirštus. Juk tai jie mane išgelbėjo!

Šiandien esu vienas mylimiausių šunų prieglaudoje ir vaje vaje, kaip aš noriu namo! Lapsančiom ausim aš atkeliausiu pas Tave ir mylėsiu mylėsiu. Nes juk tai Tu būsi mano geriausias draugas!

Nekantrauju susitikti,
Bakis