Prieš metus ji atklydo į vieną turgelį prašyti prieglobsčio, maisto, šilumos ir trupinėlio meilės. Juk nenuostabu, tuo metu buvo gili žiema,o spaudžiantis šaltukas paliko žymę šiai gintarinių akių katytei… Nušalo jos ausytės, bet ar gi dėl to ji kitokia? Ne, nuostabi, meili, prieraiši vis tik ji liko. Pražiemojo ji tame turgelyje, ten dirbančios moterys puikiai ja rūpinosi, „statė“ namukus, ruošė šiltus guolius, skaniai maitino, nuolat glostė nuostabiąją katytę, bet senolės katės, nelabai norėjo priimti naujos draugės, todėl ne kartą po nakties ji budavo rasta išvyta iš teritorijos, klaidžiojanti po turgelį, atokiau nuo senbūvių. Atėjus pavasariui, galiausiai vasarai pasidarė šiek tiek ramiau, nes bent jau nešals katė naktimis… bet, kaip ateina vasara, taip ateis ir ruduo, o taip pat ir baisioji žiema, ir kokių negandų atneš ji šiai varkšei katytei. Todėl nelaukiant blogiausio, katytė atkeliavo į prieglaudą. Nėra ji jaunėlė, nėra pukuota ir žaisminga it mažas kačiukas. Turi ji randų, ne tik ant ausyčių, bet ir širdyje, bet vis tiek nuostabiai meili, neišpasakytai gera bei prieraiši. Jos didžiausias džiaugsmas susiraityti ant kelių ir ramiai užmigti.