Bozas. Vos žvilgetelėjus į šį gražuolį, neįmanoma nepastebėti panašumo į liūtuką. Visgi, į liūtą jis panašus ne tik savo išvaizda. Bozas turi ir liūto širdį. Jis buvo rastas sužeistas, lužūsiais dubens kaulais ir kovojo ne vieną dieną bei naktį tam, kad dabar galėtų judėti toliau. O liūtiška išvaizda yra nelengvo gyvenimo padarinys – šunelį tiesiog teko taip apkirpti, nes kailis buvo nebeiššukuojamas. Tačiau net sunkūs gyvenimo išbandymai jam nesutrukdė toliau mylėti žmogaus. Nors ir senstelėjęs, šis mažas mielas liūtukas be galo džiaugsis iškeliavęs į lauką, kadangi vis dar dievina ilgus, tačiau jau lėtesnius pasivaikščiojimus. Jis džiaugsis paimamas ant rankų, galėdamas užmigti, kol kažkas kaso jo liūtišką paausį, tačiau bus laimingas ir tada, kai guolį šeimininko lovoje teks pasiklotį pačiam – dantimis pernešant pagalves ir nosimi stumdant kaldrą. Bozas – be galo savarankiškas šuo, kuris vis dar nori tyrinėti pasaulį, viską apeiti savo trumpomis kojytėmis, apuostyti kiekvieną kampą ir nešti džiaugsmą tiems, kurie jį myli.