Susirado įspūdis, jog Čipas tiesiog gimęs būti savarankišku, už savo teritoriją atsakingu tvarkdariu. Šuneliui myli tuos, kurie jį prižiūri, vertina, yra prieraišus, pasižymintis geromis elgesio manieromis sutinkant ne tik savus žmones, bet ir svečius. Spėjame, kad jo draugiškumas kilęs nuo lašelio įmaišyto labradoro kraujo . Kiek ironiška, nes būtent jo žmonių dėka, kuriais taip pasitikėjo, Čipas per plauką išvengė eutanazijos.

Jis gali nustebinti tave bandydamas ramiai pakišti galvą po ranka ar padėti ją ant kelių. Jis gali priversti nusišypsoti su netikėtai atkištu užpakaliuku pakasymui. Galbūt jis nėra ponas „misius“ , panašus į kokios nors „mandros“ veislės atstovą. Galbūt jis nėra minkšto kailiuko savininkas. Galbūt jis nėra pats mažiausias, kompaktiškas šuniukas. Galbūt jis nėra ypatingas, išsiskiriantis iš būrio, bet jis išsiskiria savo gražiu vidumi. Jis – selekcininkas, atsirenkantis su kuriuo iš keturkojų norėtų draugauti, nes ko jau ko, bet savo draugystės veltui nešvaisto. Jis – trokštantis paglostymų ir norintis ramiai bidzenti šalia žmogaus kasryt, kas vakarą – kasdien. Jis – prieraišumo kupinomis ištikimomis akimis ieško savojo dvikojo „dievo“ žvilgsnio. Jis – saugo ir gina. Jis – laukia.

Čipas visada buvo ir bus gražus. Ypač širdimi. Tai dar viena paklydusi siela, laukianti savojo „dievo“.