Esu Linksmas Do (Čipsas) 🙂 Ieškau sau namučių, sutariu su katytėm, kuo daugiau kolektyvo- tuo linksmiau.
Trumpai amtelsiu savo istoriją: žmonės, kuriuos aš laikiau savo šeima, išmetė mane, kai buvo šalta šalta vienam iš daugiaaukščių kiemų ir daugiau niekada negrįžo.. Aš laukiau, gulėjau, budėjau kelias dienas būtent ten, kur buvau ištumtas iš mašinikės, bėgti paskui nespėjau… Pagalvojau- juk tikrai grįš… juk grįš… Bet jau savaitė kaip jie taip ir negrįžo, matyt pamiršo… O čia, šitam kieme, labai jau gailiai visi žiūri į mane, kiti paveja… Lyg labai daug vietos užimčiau… Na taip, aš čia įsibrovėlis, arba viena iš šiukšlių, kurios nesiteikė įmesti į šalia stovinčius konteinerius…

Jau septinta diena kaip kartoninę dėžę su geltonu megztinuku vadinu savo namais… Šalta. Jeeee, pagaliau turiu ir aš namus, kartoninius namus 🙂
Šiandien mano „namus” aplankė Lesės savanorė su teta Valia, abi buvo su baisiai raudonom nosytėm, ha, galvoju – nykštukų padavė… Hmmm, abi tokios juokingos, pagalvojau, kepurė pas vieną iš jų su beprotiško dydžio bumbulu pralinksmino man vakarą… Strikinėjo aplink mane, fotografavo, strikinėjau ir aš, stengiaus gražiai atrodyti… O po kelių tų netikėtų minučių pajutau šiltą glėbį raudonžandės savanorės… Lyžtelėjau jai nosį, pagalvojau- šalta, bet tokia graži rausva kaip braškė. O ji man sakė – viskas bus gerai mažyli… Atsisukau į savo kartoninius namus po balkonu ir pamojavau jiems letenėle… Pamojavau ir įkyruolei katei, tokia juoda su baltu tašku ant nosies… Draugė ji man buvo, dalinomės maistuko radinukais… Tikiuosi ji irgi ras savo namus… Viso, kysa, viso… Žiūrėjau tol į ją, kol vis mačiau baltą taškelį ant nosies…

Savanorė su raudona nosim:
šunelis be galo mielas, optimizmo įsikūnijimas ir ant keturių letenėlių vaikštanti šypsena. Šuneliui apie 8 mėn., yra maždaug spanielio dydžio. Žodžiu laukiam pačių geriausių rankų ir šilčiausių glėbių.