Dopsio istorija kaip ir daugumos mūsų prieglaudėlės globotinių – mirus šeimininkei, šuniui neliko nieko kito kaip tik atkeliauti į prieglaudą.

Pirmoji savaitė Dopsiui buvo labai sunki. Ir kaip gi nebus sunku, jeigu visi 10 gyvenimo metų buvo praleisti su žmogumi, su SAVO žmogumi… Vos išgirdęs žmogaus balsą, jis pradėdavo kaukti nesavu balsu ir nurimdavo tik tuomet, jeigu kas nors užeidavo į jo kambarėlį…  Kadangi Dopsis pas mus atkeliavo būdamas vaikščiojančiu savėlų kupstu, grožio procedūros buvo neišvengiamos. Na, o po jų nusprendėme, kad gana Dopsiui liūdėt ir įtaisėm dvi kambariokes. Ir ohoho kaip Dopsiui šito trūko! Kaip sužydėjo turėdamas draugiją!

Šio šuns charakterį geriausiai apibūdina žodžiai – didelė asmenybė mažame kūne. Kodėl? Jeigu pačiam nepavyks užšokt ant lovos, šoks tol, kol pavyks, bet nepripažins jokių ėmimų ant rankų. Nors dėl trumpų kojų jam kartais sunku lipti laiptais, vėlgi atsisakys būt imamas ant rankų ir geriau sustos vidury laiptų, sukaups jėgas ir užlips pats. Širdyje jis jaučiasi dideliu, savarankišku šunimi ir nepripažįsta jokių cackinimųsi. Visgi, kai pats užsimano paglostymų, prieina prie žmogaus ir kiša nosį po ranka, mielai leidžiasi į ilgesnius pasivaikščiojimus.