Išduota, numesta, niekam nereikalinga, palikta likimo valioje, pamiršta, niekam neįdomi… Tiesą sakant, neprisimenu, kaip aš patekau į prieglaudą. Lyg per kokį tirštą rūką bandyčiau įžvelgti. Tikriausiai dėl to, jog be galo bijojau, kai ji pas mane atvažiuodavo, veždavo maisto, o aš nesupratau kodėl. Kodėl ji atkeliauja pas mane ir maitina? Kodėl bando mane glostyti? Kodėl meiliai mane kalbina? Kodėl kodėl kodėl… Kol galų gale važiuoju mašina nežinia kur ir esu atvežama čia, į prieglaudą.

Kiek daug garsų – loja, cypia, miauksi, murkia, kažkas vaikšto. Buvau apgyvendinta vonioje. Kiekvieną dieną pas mane ateidavo savanoriai ir atsargiai glostydavo, šukuodavo, kas, beje, man patiko. Bet į lauką nenorėjau eiti – bijojau grįžti ten, iš kur atvažiavau – tekdavo mane nešti ir kartu sėdėti lauke. Galų gale po labai ilgų savanorių pastangų pradėjau nebijoti jų, prisileisdavau.

Bet man pasidarė nuobodu. Girdėjau, jog už vonios durų kažkas gyvena. Taigi pradėjau draskyti duris ir savanoriams teko palikti jas atviras. Ir ką gi aš matau už tų durų? O gi Mafiją! Mėtą, Bimą ir Romeo. Kaip man gera buvo šalia jų būti, nors tik per atstumą, bet vis tiek šalia! Ir tada buvo nuspręsta mane prijungti prie gaujos, tapau “mafijoze”. Jie mane išmokė pasitikti kiekvieną savanorį, įžengusi pro duris, duoti jiems paglostyti pilvuką, išmokė reikalauti maisto, parodė, jog ne visi žmonės yra tokios pat baisios būtybės kaip tie, kurie sužalojo mano ausytę. Pradėjau drąsiai vaikščioti į lauką. Tapau be galo meili ir draugiška. Aišku, vis dar bijau staigesnių judesių, iškart naujų žmonių neprisleidžiu, nevisai pasitikiu pasauliu.

Po kurio laiko Bimas iškeliavo namo pas savanorę, tada Romeo. Ir neseniai mano vienintelė draugė Mėta surado tikruosius namus. Ir aš likau vėl viena… Kai iškeliavo Mėta, vėl nebenorėjau eiti į lauką, valgyti, liūdėjau. Ir tyliai sau mąsčiau, gal tuoj atsiras manieji šeimininkai, kurie norės manęs, kurie nepabijos manęs pasiimti namo. Ir išmokys dar labiau pasitikėti pasauliu ir drąsiau jaustis. Kurie suteiks man didžiausią džiaugsmą ir niekada nepaliks.