Būna drugelių didelių. Būna jų ir mažų. Kokių jų tik nebūna – vienspalvių, margaspalvių, retų ir ne tokių retų. O mūsų Drugelis ypatingas ir nepaprastas. Jis nemažiukas, ir gyvena jau ne vieną dieną, gražus ir margaspalvis. Klajoja Drugelis po šią žemę jau turbūt daugiau nei 8-erius metus (spėjame, kad jam 8 – 10 metų), klajoja ir vis neranda tos šiltos vietos, kur galėtų prisiglausti. Atsibodo Drugeliui klajonės, pavargo būti atstumtas.
Ar tai dėl mano aklumo?, – vis klausdavo savęs Drugelis ir pyko dėl savo negalios. – Nematau aš tik pasaulio blogio, o širdele jaučiu visą gerumą. Ach, kaip sunku būti niekam nereikalingu.
Turbūt Drugelis buvo išgirstas, nes viena moteris rado jį klaidžiojantį Vilniaus gatvėse ir priėmė jį po savo stogu. Deja, neilgam, nebuvo galimybių jo laikyti toliau, tad žmonės labai stengėsi rasti Drugeliui namus. Nesėkmingai. Taip keliauninkas, laisvasis Drugelis atsirado pas mus.
Tai va, taip ir leidžia Drugelis dienas pas mus, pamaitintas, pasilakstęs, pamyluotas, bet ne savo namuose… Drugelis labai guvus, mielas, draugiškas, kiekvieną kartą išgirdęs, kad bus išleistas iš voljero negali nustygti savo vietoje. Ir kuomet matai jį tokį, apie aklumą visai visai pamiršti. Tad mes su Drugeliu klausiam, ar pavyktų jam rasti namus?