SAVANORĖS LAIŠKAS APIE HAIDĄ

Mūsų globotinių istorijas, kurias kartais parašau, mėgstu pasakoti jų vardu, lyg jie kalbėtų patys už save. Tačiau apie vieną kalytę noriu papasakoti pati. Mano vardas Gabrielė. O ši istorija – apie ją. Apie mano mylimą Haidą.

Visi prieglaudoje stengiamės neįsimylėti. Mylėti, bet neįsimylėti. Taip darome dėl to, kad grįžtant iš pasivaikščiojimo būtų lengviau parvesti šunį į narvą ir staigiai jį uždaryti, lengviau užrakinti kačių kambario duris ir patraukti besiglaustančią katę nuo savęs, lengviau… Dirbti ir tvarkytis. Bet dažnai neįsimylėti tiesiog nepavyksta. Aš irgi įsimylėjau. Tikriausiai jau žinote, ką tokią. Haidą.

Prisimenu, jog iš pradžių jos nelabai sugebėdavau suprasti – Haida niekad neprieidavo prie žmogaus paprašyti jo dėmesio ar paglostymo, glostoma niekad neprisiglausdavo labiau ar nelyžteldavo rankos. Tačiau vieną dieną ją išsivedžiau ilgesniam pasivaikščiojimui už prieglaudos ribų. Kaip klusniai ir ramiai ji vaikščiojo! Klausė kiekvieno menko timptelėjimo už pavadėlio, atrodo, suprasdavo mane anksčiau, nei spėdavau kažką jai pasakyti.

Su Haida dar geriau susipažinau rugpjūtį, kai keturias dienas praleidome festivalyje „Granatos”. Prieš išvažiuojant krovėmė daiktus į automobilį, o Haida, pamačiusi atidarytas dureles, tiesiog tempte nutempė link jų ir greitai įšoko, atsisėdo ir pažvelgė tartum sakytų – na, varom, aš pasiruošus! Visą kelią smalsiai dairėsi, o pavargusi atsigulė ir, padėjusi galvą prie lango, užmigo. Visas keturias festivalio dienas ši mano draugė tiesiog medžiojo akimis automobilius ir žiūrėjo, kada vėl galėsime kur nors važiuoti. Dienomis kalytė dirbdavo – kartu su mumis, savanoriais, bendravo su žmonėmis ir priėmė visus paglostymus. Net ir visiškai pavargusi nėjo slėptis į palapinės vidų, kaip jos draugas Pikis, tačiau ryžtingai laikydavosi iki darbo pabaigos. Naktį palapinių miestelyje, kuriame turėjome miegoti, buvo labai daug triukšmo, todėl pasiėmiau miegmaišį, pasikviečiau Haidą ir dviese išėjome miegoti į automobilį. Vos įšokusi draugė užmigo, todėl automobilyje dviese miegojome visas tris naktis.

Pamenate, sakiau, kad Haida nerodo savo emocijų? Paskutinę naktį, jau atėjus miegoti, supratau, kad ją vėl reikės palikti prieglaudoje. Kad ji grįš į narvą, bus uždaryta, o aš nieko negalėsiu pakeisti. Nepajaučiau, kaip pradėjo kapsėti ašaros. Tyliai, viena po kitos, jos kapsėjo nenustodamos. Staiga Haida pakėlė savo snukutį, lyžtelėjo ranką, o tada, pamačiusi, kad nesipriešinu, lyžtelėjo skruostą. Vieną, antrą kartą, kol nusiraminau. Tada padėjo savo galvą šalia manęs, tarsi nebyliai guosdama, sakydama, kad jai viskas bus gerai, kad nesijaudinčiau dėl jos. O mano ašaros kapsėjo dar labiau. Tada supratau – Haida buvo labai išduota žmogaus, kurį mylėjo, todėl dabar neprisiriša nei prie vieno, kad nebūtų įskaudinta. Kitą dieną, kai reikėjo grįžti, ji išlipo iš mašinos ir nesipriešindama nuėjo į narvą. Tik ne su manimi, nes aš nesugebėjau jos ten įvesti. Mano ašaros nugalėjo mane pačią.

Haida yra tikras protingas, suaugęs, pavyzdinis šuo. Ne kartą važiavau su ja troleibusu ar autobusu, kuriais ji važiuoja tiesiog nuostabiai. Vos atsidarius durims įlipa pati, gavusi ženklą išlipa, o važiuoja sėdėdama vienoje vietoje ir dairydamasi. Automobilius tiesiog dievina, namuose elgiasi taip, lyg visą gyvenimą būtų juose gyvenusi. Mėgsta pasnausti ant minkštos lovos, tačiau išėjus iš kambario greitai atbėgs patikrinti, ką veikiate ir palaikys Jums kompaniją. Haida labai retai loja, nesu girdėjusi jos urzgiančios. Kad ir kiek šukuotumėte jos kailiuką, maudytumėte, netgi apžiūrėtumėte dantis, Haida kantriai ir nesipriešindama viską Jums leis.

Apie draugę galėčiau pasakoti ir pasakoti dar daug… Tačiau labiau už viską norėčiau, kad ji rastų savo laimę. Prieglaudoje man jos labai trūktų, tačiau Haidai reikia šiltų namų. Jai 10 metų. Ir ji nusipelnė nesibaigiančios naujų šeimininkų meilės. Nusipelnė žmogaus, su kuriuo jaustųsi saugi. O tada galėtų lyžtelti skruostą ir prisiglausti, tarsi norėdama pasakyti – pagaliau turiu namus.