Sveiki,

aš Hapis. Laimingasis. Mano vardas skirtas laimei prisišaukti. Bet štai, jau aštuonis mėnesius aš ją šaukiu, o ji manęs niekaip neišgirsta… Na, aš esu šiek tiek laimingas, bet norėčiau būti dar laimingesniu. Juk laimė žinoti, kad esi laukiamas, laimė mokėti džiaugtis ir pastebėti gamtos pasikeitimus, dygstančią žolę, skrendantį paukštį, matyti gėrį ir grožį… Man daug nereikia. Tikri namai man būtų didžiausia laimė.
O mano istorija eilinė… Ji prasidėjo dar ankstyvą pavasarį, kuomet stipriai peršalau ir nusilpau, buvau apatiškas, nebegalėjau net maisto užuosti. Tada galėjau mirti…
Vienos geros moters dėka, buvau įkurdintas gydymui vet. gydykloje. Ten greitai atsigavau, atgavau savo jėgas, tapau itin mielu ir linksmu katinėliu. Pasveikau, tai vieną vet. gydyklos darbuotoją pakibindavau, tai kitą. O jos, vos pasveikusį, mane kastravo (ech… dabar jau nepykstu, matyt, taip reikėjo). Už poros savaičių iškeliavau į laikiną globą.
Pas globėją praleidau visą pavasarį, vasarą, rudenį… Tuoj kitas pavasaris ateis, o aš laimės taip ir neradau. Mielieji, bet juk aš nesu visiškai „prastas” vyrukas. Dar visai jaunas, vos poros metukų amžiaus, gerietis nerealus, visai nekonfliktiškas. Nors ir esu „sunkiasvoris”, bet laaabai mėgstu pažaisti… Nekeliu problemų, esu nereiklus ir neišrankus (nebent paprašau mane paglostyti ir pamyluoti…).
Stebiuosi, kad nerandu namų. Ir mano gelbėtojos stebisi: „Hapi, Hapi, tau ir vardas buvo suteiktas, kad baigtųsi tavo klajonės laimingai ir rastum pastovius namus… Bet tave tarsi kas užbūrė… Tegul Kalėdos išsklaido tuos tamsius kerus, ir atneša tau stebuklą – gerus, rūpestingus ir mylinčius šeimininkus.“, „Hapi Hapi, ir kada gi tas Happy End’as tavo gyvenime, kada nakties žvaigždelė tau atneš stebuklą – naujus pastovius namučius…“ Kada, mh?
Laukiu… Kalėdos jau praėjo. Naujieji čia pat. Gal jie padovanos man… O gal… aš galėčiau ateiti į Jūsų namus ir su savimi atsinešti Laimę? Laimę sau ir Jums? Kartu prigriebčiau ir ramybę, šilumą, jaukumą. Prašau…

Katinukas šiuo metu yra namų globoje.